Leidykla „Amžinoji Uola“

T U R I N Y S
Pratarmė /5
1. Jeruzalės sugriovimas /13
2. Persekiojimai pirmaisiais amžiais /31
3. Dvasinės tamsos epocha /41
4. Valdensai /53
5. Džonas Viklifas /69
6. Husas ir Jeronimas /85
7. Martyno Liuterio atskyrimas nuo Romos bažnyčios /107
8. Martynas Liuteris prieš seimą /131
9. Šveicarų reformatorius /157
10. Reformacijos pažanga Vokietijoje /171
11. Kunigaikščių protestas /183
12. Reformacija Prancūzijoje /197
13. Reformacija Nyderlanduose ir Skandinavijoje /223
14. Vėlyvojo laikotarpio anglų reformatoriai /231
15. Biblija ir Prancūzijos revoliucija /251
16. Kolonistai Amerikoje /273
17. Ryto šaukliai /283
18. Amerikos reformatorius /299
19. Šviesa pro tamsą /325
20. Didysis religinis prabudimas /335
21. Atmestasis įspėjimas /353
22. Pranašysčių išsipildymas /369
23. Kas yra šventykla? /385
24. Šventų švenčiausioje /399
25. Nekintamas Dievo Įstatymas /407
26. Reformos darbas /423
27. Mūsų laikų atgimimai /433
28. Gyvenimo knyga /449
29. Blogio kilmė /461
30. Šėtono ir žmogaus priešiškumas /473
31. Piktųjų dvasių veikla /479
32. Šėtono pinklės /485
33. Pirmoji didžioji apgavystė /497
34. Ar gali mirusieji kalbėtis su mumis? /515
35. Grėsmė sąžinės laisvei /525
36. Artėjanti kova /543
37. Biblija – patikima apsauga /553
38. Paskutinis perspėjimas /563
39. Nelaimės metas /573
40. Dievo tauta išvaduota /593
41. Žemės nuniokojimas /609
42. Kovos pabaiga /617
Pastabos /633

PRATARMĖ
Kol nebuvo nusidėjęs, Adomas galėjo laisvai bendrauti su Kūrėju. Nusidėjęs žmogus atskyrė save nuo Dievo, žmonija neteko šios didelės privilegijos. Tik Išgelbėjimo Planas atvėrė kelią, kuriuo žemės gyventojai galėjo susisiekti su Dangumi. Dievas bendravo su žmonėmis per Šventąją Dvasią. Dieviškoji šviesa pasiekdavo pasaulį apreiškimais, skirtais Jo išrinktiesiems tarnams. Šventosios Dvasios paakinti [įkvėpti] žmonės kalbėjo Dievo vardu (2 Petro 1, 21).
Per pirmuosius dvidešimt penkerius žmonijos istorijos šimtmečius nebuvo raštiškų apreiškimų. Tie, kurie buvo Dievo išmokyti, perduodavo savo žinias palikuonims, tai tęsėsi labai ilgai. Tėvas perduodavo mokymą sūnui, o šis savo sūnui... Tik Mozės laikais prasidėjo pasiruošimas rašytiniam Ţodžiui. Įkvėpti apreiškimai buvo išreikšti įkvėptoje Knygoje. Šis darbas tęsėsi šešiolika šimtmečių – nuo Mozės, kūrimo ir Įstatymo istoriografo, iki Jono, didžiausių Evangelijos tiesų užrašytojo.
Biblija savo autoriumi nurodo Dievą, tačiau ją užrašė žmonių rankos. Įvairus atskirų knygų stilius atskleidžia būdingus kelių šios relikvijos rašytojų bruožus. Visos atskleistos tiesos yra Dievo įkvėptos (2 Timotiejui 3, 16), tačiau jas išreiškia žmonių žodžiai. Per Šventąją Dvasią Amžinasis atskleidė šviesą Savo tarnų protams ir širdims. Jis siuntė sapnus ir regėjimus, simbolius ir įvaizdžius; tie, kuriems buvo atskleista tiesa, savaip, skirtingais žodžiais per-pasakojo ją žmonėms.
Dievas pats ištarė Dešimt įsakymų ir užrašė Savo ranka. Jie yra Dieviški, o ne sukurti žmogaus. Tačiau Biblija liudija Dievo ir žmogaus vienovę, nes žmonių kalba užrašytos Dievo mintys. Tokią vienovę liudijo Kristaus prigimtis, Kuris buvo ir Dievo Sūnus, ir Žmogaus Sūnus. Remiantis Biblija, teisinga yra tai, kas pasakyta ir apie Kristų, – tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jono 1, 14).
Užrašytos skirtingais amžiais Biblijos knygos skiriasi savo stiliumi ir faktų įvairove, nes ją rašė įvairūs žmonės, kurių protiniai ir dvasiniai talentai buvo nevienodi. Skirtingi rašytojai naudojo skirtingas išraiškos formas; dažnai tą pačią tiesą vienas perteikia įspūdingiau. Kai keli rašytojai pateikia tą patį dalyką įvairiais aspektais ir santykiais, tai prietaringam, nerūpestingam ar iš anksto nusiteikusiam skaitytojui gali atrodyti, kad tai prieštaravimai ar neatitikimai. Mąstantis, atidus tyrinėtojas aiškiai įžvelgia absoliučią Knygos harmoniją.
Skirtingų asmenų pateikta tiesa parodoma iš įvairių pozicijų. Vieną rašytoją stipriau veikia vienas dalykas, jis suvokia jį derindamas prie savo patirties ar suvokimo bei pripažinimo galimybių. Kitas pabrėžia kitą dalyką. Ir kiekvienas, vadovaujamas Šventosios Dvasios, pateikia tai, kas labiausiai stebina jo protą – skirtingą tiesos aspektą, tačiau nesuardo bendros harmonijos. Taip atskleistos tiesos susijungia. Jos sudaro puikią visumą, kuri pajėgi patenkinti visas žmonių reikmes bet kuriomis aplinkybėmis ir gyvenimo atvejais.
Dievui buvo malonu perduoti Savo tiesą pasauliui per žmones. Dievas per Šventąją Dvasią ruošė ir įgalino išrinktuosius atlikti šį darbą. Jis vadovavo jų mintims, nurodydamas, ką sakyti ir ką rašyti. Dangiškosios kilmės turtai buvo patikėti žemiškiems indams. Nors liudijimą perteikia netobula žmonių kalba, bet tai yra Dievo liudijimas. Paklusnus, tikintis Dievo vaikas įžiūri jame pilną malonės ir tiesos Dieviškosios galios didybę.
Dievas atskleidė žmonėms žinias, reikalingas išsigelbėti, Savo Žodyje. Šventasis Raštas turi būti priimtas kaip neginčijamas, tikrasis Jo valios apreiškimas. Jis atskleidžia Dievo charakterį, jis yra doktrinų apreiškėjas ir patyrimo matas. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas
mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui (2 Timotiejui 3, 16.17).
Nors Dievas atskleidė Savo valią žmonėms Savo Žodyje, bet nesumenkino Šventosios Dvasios vaidmens; Ji nuolat dalyvauja ir vadovauja mūsų darbams. Mūsų Išgelbėtojas taip pat pažadėjo Dvasią, kad per Ją galėtų perduoti Žodį Savo tarnams, apšviestų ir padėtų pritaikyti Savo mokslą. Dievo Dvasia įkvėpė Bibliją, todėl Jos mokymas niekada neprieštarauja Žodžiui.
Šventajai Dvasiai nebuvo ir negali būti skirta pakeisti Bibliją, nes Šventasis Raštas aiškiai nurodo, kad Dievo Žodis yra kriterijus, kuriuo reikia tikrinti kiekvieną mokslą ir patyrimą. Apaštalas Jonas sako: „Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jono 4, 1). O pranašas Izaijas teigia: „Jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?’ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Izaijo 8, 19. 20)
Žmonėms, kurie teigia, kad jiems nebereikia Dievo Žodžio vadovavimo, paniekina Šventosios Dvasios darbą. Juos valdo įspūdžiai, kuriuos jie laiko Dievo balsu savo sieloje. Tačiau ši kontro-liuojanti dvasia, nėra Dievo Dvasia. Sekdami įspūdžiais ir nepaisydami Šventojo Rašto, jie gali susipainioti, apsigauti ir net pražūti. Toks elgesys tarnauja piktojo kėslams. Šventosios Dvasios misija yra labai svarbi Kristaus Bažnyčiai, todėl šėtonas stengiasi paniekinti Šventosios Dvasios darbą panaudodamas ekstremistų ir fanatikų klydimus, kad priverstų Dievo tautą apleisti tą jėgos šaltinį, kurį suteikė pats Viešpats.
Kartu su Dievo Žodžiu Jo Dvasia turėjo tęsti Savo darbą skleisdama Evangeliją. Kol buvo rašomi Senasis ir Naujasis Testamentai, Šventoji Dvasia, neskaitant apreiškimų, kurie turėjo būti išreikšti šventajame Kanone, nenustojo šviesti pavienius protus. Pati Biblija pasakoja, kad Šventoji Dvasia įspėdavo, bardavo žmones, patardavo ir apšviesdavo juos, nors tai nebuvo susiję su Šventojo Rašto kūrimu. Minimi pranašai, gyvenę skirtingais amžiais, kurių pasisakymai neužrašyti. Užbaigus Šventąjį Raštą, Šventoji Dvasia ir toliau tęs Savo darbą – švies, įspės ir guos Dievo vaikus.
Jėzus pažadėjo Savo mokiniams: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, Kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, [...] praneš, kas turi įvykti“ (Jono 14, 26; 16, 13). Šventasis Raštas moko, kad šie pažadai neapsiriboja apaštalų dienomis, o yra skirti visų amžių Kristaus Bažnyčiai. Išgelbėtojas užtikrina Savo sekėjus: „Štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28, 20). Apaštalas Paulius skelbia, kad Šventosios Dvasios dovanos ir apreiškimai buvo taikyti Bažnyčiai, kad aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol visi pasiek-sime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (Efeziečiams 4, 12.13).
Už Efezo tikinčiuosius apaštalas meldėsi, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jiems išminties ir apreiškimo Dvasią ir jie galėtų Jį pažinti, idant apšviestų jų širdies akis ir jie pažintų, kokia yra viltis, į kurią [...] pašaukti [...] ir kokia nepalyginama Jo galybės didybė mums tikintiesiems, veikiant Jo neribotai jėgai (Efeziečiams 1, 17–19). Dievo Dvasia turėjo apšviesti protą ir padėti suprasti giliąsias Dievo Žodžio prasmes, tokios palaimos prašė apaštalas Efezo bendruomenei.
Po nuostabios Šventosios Dvasios apraiškos per Sekmines apaštalas Petras skatino žmones atgailauti ir krikštytis vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jų nuodėmės. Jis sakė: „[...]
tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“ (Apaštalų darbų 2, 38.39).
Kartu su didžiosios Dievo dienos vaizdais Viešpats per pranašą Joelį pažadėjo Savo Dvasios apraišką (žr. Joelio 3, 1). Pranašystė iš dalies išsipildė, kai Šventoji Dvasia buvo išlieta per Sekmines. Ji visiškai išsipildys, kai bus parodyta Dieviškoji malonė, kuri pasireikš baigiamuoju Evangelijos darbu.
Didžioji gėrio ir blogio kova labai sustiprės laikų pabaigoje. Visais amžiais šėtonas rodė savo pyktį Kristaus Bažnyčiai, o Dievas teikė Savo tautai malonę ir Dvasią, kad sustiprintų ir padėtų atlaikyti piktojo jėgas. Kai Kristaus apaštalai turėjo skelbti Jo Evangeliją pasauliui ir užrašyti ją ateinantiems amžiams, jie buvo ypatingu būdu Šventosios Dvasios apšviesti. Kai Bažnyčia artės prie galutinio savo išlaisvinimo, šėtonas dirbs dar smarkiau. Jis ateis kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko. Jį lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai (Apreiškimo 12, 12; 2 Tesalonikiečiams 2, 9). Šešis tūkstančius metų šis didelis protas, kuris kažkada buvo aukščiausias tarp Dievo angelų, buvo visiškai palenktas apgaulės ir žlugdymo darbui. Visos šėtoniško sugebėjimo gelmės, amžių kovose įgytas žiaurumas ir išugdyta gudrybė bus nukreipti prieš Dievo tautą, kai dvi jėgos susidurs lemiamajame mūšyje. Šio pavojaus metu Kristaus sekėjai turi perduoti pasauliui Viešpaties antrojo atėjimo įspėjimą; žmonės turi būti pasirengę stoti prieš Jį nesutepti, nepeiktini ir taikingi (2 Petro 3, 14). Tuo metu ypatinga Dieviškosios malonės ir galios dovana bus reikalinga Bažnyčiai taip pat kaip ir apaštalų dienomis.
Ilgalaikes gėrio ir blogio kovos scenas šių puslapių rašytojai atskleidė Šventosios Dvasios apšvietimas. Kartkartėmis man buvo leista matyti Kristaus, gyvybės Valdovo, mūsų išgelbėjimo Kūrėjo, ir šėtono, blogio valdovo, nuodėmės pradininko, pirmojo Šventojo Dievo Įstatymo pažeidėjo, įvairių amžių didžiąją kovą. Šėtono priešiškumas Kristui nukreiptas prieš Jo sekėjus. Neapykanta Dieviškojo Įstatymo principams, apgavystės, kai paklydimams suteikiama tiesos išvaizda, o Dievo Įstatymas pakeičiamas žmonių įstatymu ir jie verčiami garbinti kūrinį, o ne Kūrėją, tokių nusižengimų galima atsekti visoje praeities istorijoje. Šėtonas visuomet stengiasi klaidingai nušviesti Dievo charakterį, priversti žmones puoselėti neteisingą Kūrėjo sampratą ir žiūrėti į Jį su baime ir neapykanta, o ne su meile. Jis uoliai siūlo atmesti Dieviškąjį Įstatymą ir bando įtikinti žmones, kad šio Įstatymo reikalavimai jiems neprivalomi. Piktasis ir jo parankiniai visais amžiais vienodai persekiojo tuos, kurie bandė atsilaikyti prieš apgaulę. Visa tai galima atsekti patriarchų, pranašų, apaštalų, kankinių ir reformatorių istorijoje.
Per didįjį galutinį susidūrimą šėtonas laikysis tos pačios politikos, rodys tą pačią dvasią ir dirbs taip pat kaip ir ankstesniais amžiais, kad pasiektų savąjį tikslą. Kaip buvo, taip ir bus, skirsis tik tai, kad būsimoji kova pasižymės baisia įtampa, kurios pasaulis dar nebuvo regėjęs. Šėtono apgaulės bus įmantresnės, o puolimai akivaizdesni. Jis mėgins suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius (Morkaus 13, 22).
Kadangi Dievo Dvasia atvėrė man didžiąsias Jo Žodžio tiesas, praeities ir ateities vaizdus, todėl manęs paprašė paskelbti kitiems tai, kas man buvo atskleista. Man reikėjo atkurti praėjusių amžių kovos istoriją ir pateikti ją taip, kad išryškėtų greitai artėjančio mūšio peripetijos. Dėl to aš stengiausi atrinkti ir sujungti Bažnyčios istorijos įvykius taip, kad šie nurodytų ir atskleistų didžiąsias tiesas, kurios skirtingais laikotarpiais buvo atskleistos pasauliui. Jos kėlė šėtono pyktį ir pasaulį mylinčios Bažnyčios priešiškumą, tačiau jas palaikė tie, kurie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.
Šiuose užrašymuose mes galime matyti pranašingus mus laukiančios kovos ženklus. Žiūrėdami į juos Dievo Žodžio šviesoje ir apšviesti Jo Dvasios, mes galime matyti atskleistas nedorėlių priemones ir pavojų, kurio turi saugotis tie, kurie bus be dėmės prieš Viešpatį Jam atėjus.
Svarbūs įvykiai, kurie žymėjo reformos pažangą praėjusiais amžiais, priklauso istorijai. Jie gerai žinomi ir visuotinai pripažįstami protestantiškojo pasaulio; tai faktai, kurių niekas negali nuneigti. Šią istoriją aš pateikiau glaustai, kad atitiktų knygos apimtį ir trumpumą, kurių būtina laikytis; faktai buvo išdėstyti taip, kad užimtų kuo mažiau vietos ir leistų juos tinkamai suprasti. Kai kuriais atvejais, kai istorikas sujungė įvykius trumpai ir suprantamai arba patogiai apibendrino detales, jo žodžiai buvo cituojami, tačiau vietomis šaltiniai nenurodomi, nes pats rašytojas įtaigiai pateikia dalyką. Atpasakojant nūdienos patirtį ir požiūrį, buvo panašiai naudotasi spausdintais veikalais.
Šioje knygoje nesistengiama pateikti daug naujų tiesų, susijusių su praėjusių laikų kova, bet bandoma parodyti faktus ir principus, kurie siejasi su būsimaisiais įvykiais. Į buvusias šviesos ir tamsos jėgų kovas turi būti žiūrima kaip į turinčias naują reikšmę, nušviečiančias ateitį, rodančias kelią tiems, kurie kaip ir praėjusių amžių reformatoriai turės atsisakyti žemiškosios gerovės ir būti Dievo Žodžio ir Jėzaus liudijimo liudytojai.
Šios knygos tikslas – atskleisti didžiosios tiesos ir nuodėmės kovos vaizdus. Bandoma perteikti šėtono apgaules ir tuos būdus, kurie padėtų jam sėkmingiau priešintis, siūloma, kaip geriausiai įveikti blogį. Nušviečiama nuodėmės prigimtis ir siūloma galutinai atsikratyti ja, kad būtų aiškiai parodytas Dievo teisingumas ir gerumas, taip pat atsiskleistų šventa, nekintama Jo Įstatymo prigimtis. Aš nuoširdžiai meldžiuosi, kad knyga padėtų sieloms išsivaduoti iš tamsos jėgų ir jos paveldėtų šventųjų dalį šviesoje, šlovintų Tą, Kuris myli mus ir paaukojo Save už mus.
Elena Vait