Leidykla „Amžinoji Uola“

Rytojaus dieną gaubia paslaptis. Mums patinka tik tos
paslaptys, kurios lengvai atspėjamos, o ateitis saugiai paslėpta nuo
mūsų akių. Bet juk visada norisi praskleisti uždangą!
Istorija baigiasi tašku, kuris pavadintas dabartimi. Daugiau
rašyti nėra apie ką, bet mes nenorime sustoti, mes norime eiti toliau.
Mus kažkas ragina atverti užrakintas duris su užrašu: Įeiti draudžiama.
Mums rūpi sužinoti, kas už gretimo posūkio, už gretimos kalvos.
Mūsų karta nemėgsta kliūčių. Mes pasiruošę jas nugalėti bet
kokia kaina. Nesiskaitydami su jokiais apribojimais stengiamės įminti
amžinąją paslaptį.
Pati paslaptingiausia neįveikiama kliūtis – mirtis. Nuo to
laiko, kai ji įėjo į pasaulį, žmonės stengiasi žvilgtelėti į nežinią,
sužinoti, kas jų laukia anapus...
Aišku, kol esame jauni, mes retai susimąstome apie mirtį. Mus
mažai jaudina ateitis, nes atrodo, kad laikas beribis. Kai mirtis nei
iš šio nei iš to sušmėžuoja netoli mūsų – atima mylimą žmogų ar
atsisuka tiesiog į mus – tik tuomet mes puolame ieškoti atsakymo.
Mirties problema kelia didelį susidomėjimą. Tam yra priežasčių.
Pamėginkite įsivaizduoti, kad jūs keliaujate kosmose.
Stulbinančiu greičiu skriejate beribės Visatos erdvėje...
Užpakalyje pasiliko Andromedos ūkas... Jūs pasileidote į
Paukščių Tako labirintus... Pralekiate žvaigždžių koridorius,
Šienpjovių žvaigždyną ir skrendate į Saulės sistemą.
Jūs aplenkėte Plutoną – nedidelį rutulėlį, kuris skrieja
pačiame Saulės sistemos pakraštyje, ir pasineriate į mėlynai žalią
Neptūno sferą, grožitės neaiškiais smaragdinio Urano bruožais. Kiek
toliau panašus į milžinišką sukutį deimantinių žvaigždžių blizgesy
sukasi erdvėje paslaptingas gražuolis Saturnas.
O štai ir galiūnas Jupiteris kunkuliuojančių debesų čiurkšlėse.
Kažkur visai netoli rausvuoja Marsas, kurio paviršiuje siautėja dulkių
audros. Štai ir Venera skrieja apsijuosusi miglota atmosferos antklode.
Tiesiai prieš mus kažkokia melsva planeta, kuri artėdama tampa
vis gražesnė. Štai jau išryškėjo spindintis vandenynas. Jūs
susižavėjote tuo stebuklingu vaizdu. Bet staiga pasigirsta žodžiai:
„Ponios ir ponai! Tai Žemė, nieko panašaus mes su jumis dar nematėme.
Ši planeta neįprasta tuo, kad joje egzistuoja dūlėjimas ir mirtis. Visi
jos gyventojai miršta, visi be išimties. Sako, kad ta planeta panaši į
lekiančias erdvėje kapines, virš kurių aukštai iškilęs didžiulis
paminklas su užrašu: Visi – čia“.
Taip, čia miršta kiekvienas. Iš šimto šimtas. Iš dešimties
dešimt. Kiekvienas. Istorijai žinomi tik du žmonės išvengę tokio
likimo.
Net Dievo Sūnui teko praeiti pro mirties vartus!
Todėl nenuostabu, kad mes stengiamės surasti bet kokią išeitį,
kuri įgalintų mus apsilenkti su mirtimi. Galima suprasti, kodėl
milijonai žmonių stengiasi išvengti mirties paprasčiausiai ją neigdami.
Aktorius Fredis Prinsas pasakė savo artimam draugui dainininkui
Toniui Orlandui:
– Aš čia neilgam. Neklausk, kodėl – aš to nežinau. Jaučiu,
kad turiu eiti namo.
– Į Vašingtoną Cheitsą? – paklausė draugas.
Aktorius nusišypsojo ir tarė:
– Ne, aš norėjau pasakyti: namo.
Fredžio Prinso draugai nė neįtarė, kad jis, būdamas dvidešimt
trejų metų, netrukus nusižudys: paleis kulką į smilkinį.
Ką aktorius tikėjosi rasti už mirties slenksčio? Galbūt jis
manė, kad gyvenimas bus panašus į nesibaigiančią gatvę, vedančią
nežinia kur? Galbūt jis tuo tikėjo... Jeigu jis būtų tikras, kad mirtis
– tai nebūtis, ar būtų pavadinęs ją namais?
Garis Džilmoris ketino pasilikti „šviesiame koridoriuje“ iki
pat galo. Kodėl jis taip siekė mirties? Gal jis žinojo tai, ko nežino
kiti mirtingieji?
Mūsų protas bejėgis prieš mirties ir ateities paslaptis.
Nenuostabu, kad milijonai vienišų ir nusivylusių širdžių ieško atsakymo
okultizmo pasaulyje, tvirtai pasiryžę sulaužyti neįveikiamus ano
pasaulio užraktus.
Paklausykite, plinta gandai, kad mirčiai atėjo galas, kad
Kažkas ją nugalėjo. Ir dėkui Dievui, kad tie gandai atitinka tikrovę.

Ištrauka iš Dž. Vandemano knygos "Tamsiųjų jėgų žaidimai", Amžinoji uola, 1997