Leidykla „Amžinoji Uola“

Neapsakomas karštis! Sausas ir kaip ugnis įkaitęs mylių mylias
besitęsiančios Sinajaus dykumos smėlis! Per smėlynus traukia
nuvargusių keliautojų karavanas, vangiai ir monotoniškai
žingsniuoja kupranugariai. Juozapas, pirmagimis Jokūbo sūnus,
parduotas vergų pirkliams, eina su jais į Egiptą. Juozapui
buvo baisu dėl savo brolių žiaurumo, bet dar didesnis siaubas
jį buvo apėmęs dėl to, kad jį parduos kaip paprasčiausią vergą,
ir jis jau niekada nepamatys savo tėvo ir gimtųjų namų. Kokia
liūdna Juozapui turėjo būti ši kelionė. Net didžiulės piramidės
ir įspūdingas sfinksas Juozapo nesudomino, nes vos tik
prisiminus keleto pastarųjų dienų įvykius skausmas jam be galo
suspausdavo širdį. Kai keliautojai priartėdavo prie rūmų,
Juozapą tikriausiai stebindavo Egipto miestų grožis ir turtai.
Jam niekada nė nešmėstelėjo mintis, kad vieną kartą jis taps
šios turtingos šalies valdytoju, nes netrukus pirkliai Juozapą
pardavė Putifarui, faraono asmens sargybos viršininkui. Štai
kaip atsitiko, kad vieno turtingiausių Kanaano gyventojo
mylimas sūnus, kuris dar prieš kelias dienas galėjo patenkinti
kiekvieną savo įgeidį, tapo bejėgiu vergu, savo šeimininko
pagonio pasiuntiniu. Išsigandęs ir vienišas, Juozapas ieškojo
paguodos ir kreipėsi į savo tėvo Dievą, buvo pasiryžęs likti
Jam ištikimas, kas benutiktų. Putifaras greitai pastebėjo, kad
Juozapas yra doras ir turi organizatoriaus talentą, todėl ėmė
savo naujuoju tarnu vis labiau pasitikėti. Po kiek laiko
Juozapas tapo Putifaro rūmų prievaizdu. Biblijoje apie Juozapą
rašoma: „Ir jo valdovas matė, kad Viešpats su juomi buvo ir jį
laimino visuose jo užsiėmimuose“ (Pr 39, 3 V). Atrodė, kad
gyvenimas Juozapui nėra toks jau blogas. Tačiau netrukus
Putifaro žmona apkaltino jaunuolį, esą Juozapas norėjęs ją
išprievartauti, ir Putifaras, ja patikėjęs, pasodino Juozapą į
kalėjimą. Tačiau net ir kalėjime greitai išryškėjo Juozapo
garbingumas ir sugebėjimas organizuoti. Kalėjimo viršininkas
paskyrė jį visų kalinių vyresniuoju. Praėjus septyneriems
metams nuo Juozapo atvykimo į Egiptą, faraonas susapnavo sapną,
kuris jį labai sujaudino. Supratęs to sapno svarbumą, faraonas
pasikvietė žynius ir sapnų aiškintojus ir paprašė paaiškinti
jam to sapno prasmę. Tačiau kad ir kaip jie stengėsi, jiems
nepavyko paaiškinti, ką reiškia faraono sapnas. Staiga
vyriausias faraono kepėjas prisiminė Juozapą, kuris kartą
tiksliai paaiškino jo sapno prasmę. Juozapą atvedė į rūmus, ir
faraonas papasakojo jam sapnavęs, kad stovi ant Nilo upės
kranto ir mato, kaip iš vandens išlipa septynios gražios
riebios karvės. Paskui faraonas papasakojo sapne matęs iš
vandens išlipant septynias liesas ir bjaurias karves. Tos
liesos bjaurios karvės suėdė septynias riebias ir vis tiek liko
liesos. Be to, faraonas pasakojo kitame sapne matęs iš vieno
šiaudo išaugančias septynias pilnas ir storas varpas, o po jų
išaugančias septynias sudžiūvusias ir plonas. Juozapas
faraonui paaiškino, kad abu sapnai reiškia tą patį: „[...] tuo
Dievas apreiškia faraonui, ką Jis yra apsiėmęs padaryti [...]
Štai, visoje Egipto šalyje bus septyneri geri metai, po kurių
užeis septyneri bado metai [...]“ (Pr 41, 25.29.30 V). Juozapas
patarė faraonui surasti išmintingą žmogų, kuris padėtų Egiptui
pasiruošti artėjančiam badmečiui. Faraoną sukrėtė Juozapo
sugebėjimas aiškinti sapnus, ir jis jį paskyrė Egipto žemės
viršininku. Trisdešimtmetis Juozapas tapo antruoju pagal
svarbumą Egipto asmeniu. Kaip Juozapas ir pranašavo, lygiai
septynerius metus Egipte budavo nuimamas neregėtai geras
derlius. Juozapas liepė pastatyti milžiniškas saugyklas ir
kaupti ten atliekančius grūdus, nes žinojo, kad greitai šalį
ištiks badas. Ar istorija apie Juozapą yra tik mitas,
europietiškas folkloras, biblinė legenda? Daug metų skeptiškai
nusiteikę žmonės ir laikėsi tokios nuomonės. Jie sarkastiškai
juokėsi iš biblinio pasakojimo apie jaunuolį–vergą, tapusį
Egipto žemės viršininku. Jie neigė, kad Pradžios knygoje
pranešama apie tikrą, septynerius metus Egipte trukusį badą, ir
vadino tai tiesiog prasimanymu. Bet štai kas sakoma įrašuose,
iškaltuose uoloje, esančioje netoli pirmojo Nilo upės
slenksčio: „Aš pjoviau kviečius... Derliaus nuėmimo metu aš
buvau susikaupęs. Ir kai prasidėjo badas, trukęs daug metų, aš
dalinau kviečius“ („Archelogy and the Bible“, p. 305). Toliau ten
sakoma: „Nilas neištvino septynerius metus... Baigia išdžiūti
žolė... Buvo pastatytos saugyklos... Ir visa, kas jose
sukaupta, buvo suvartota“ („Archelogy and the Bible“, p. 306). Kad
faraonas sapnavo tokį sapną liudija ir freska, rasta ant
egiptietiško kapo sienos. Freskoje vaizduojamos septynios
riebios ir septynios liesos karvės. Kai kurie žmonės mano
esant neįtikėtina, kad svetimšalis, ypač egiptiečių nekenčiamas
semitas piemuo, galėjo Egipte taip iškilti ir užimti tokią
aukštą visuomeninę padėtį. Bet geriau susipažinę su Egipto
istorija matome, kad buvo laikotarpis, kai taip galėjo
atsitikti: semitai hiksai nuvertė egiptiečių dinastiją ir valdė
šalį maždaug 235 metus – nuo 1780 – 1545 m. pr. K. Jie pradėjo
savo faraonų dinastiją. Būdami egiptiečių nekenčiami
svetimšaliai, hiksai mieliau būtų pasitikėję Juozapu, kuris
taip pat buvo semitas, o ne tikru egiptiečiu. Hiksų valdymo
laikotarpis ir laikas, kai vyko mums rūpimi įvykiai, visiškai
sutampa. Archeologų kasinėjimai leido pažinti tolimą praeitį.
Biblijoje randamą pasakojimą patvirtina rastos molinės
lentelės, hieroglifais ir kitu ilgai neiššifruotu raštu
išmargintos stelos, kapai ir šventyklų sienos. Daug šimtmečių
skeptikai ir kritikai juokėsi iš mokslinių tvirtinimų, esančių
Biblijoje, abejojo jos istoriškumu, atvirai tyčiojosi iš jos
pranašysčių ir šaipėsi iš jos dvasinio autoriteto. Biblijos
kelionė per istorijos šimtmečius kelia labai didelę nuostabą.
Dar niekada nebuvo į Bibliją panašios knygos! Vieni jos
nepriimdavo, skelbdavo esant už įstatymo ribų, smerkdavo ir
atmesdavo, degino ir palaidodavo. O kiti už ją paaukodavo savo
gyvybę. Skeptikas Volteras kartą gyrėsi: „Man jau nusibodo
klausytis, kaip žmonės žavisi tuo, kad dvylika vyrų padėjo
krikščioniškos religijos pamatus. Aš įrodysiu, kad ją
sunaikinti gali ir vienas žmogus“.
Jis pranašavo, kad praėjus šimtmečiui niekas nė nežinos, kas
yra Biblija. Naujas šimtmetis prasidėjo ir baigėsi, o Biblija
dabar jau leidžiama milijoniniais tiražais. Žmonijos
istorijoje dar niekada nebuvo išleidžiama tiek daug knygų.
Rinka perpildyta visų sričių leidiniais: ir tų sričių, kurias
galime įsivaizduoti, ir tų, kurios mums net neateina į galvą.
Dalis šių knygų skelbia tiesą, daugumoje rašoma apie fantazijos
pagražintus arba visiškai išgalvotus dalykus. Per metus
amerikiečiai nusiperka per pusantro milijardo knygų ir
išleidžia joms per šešis milijardus dolerių. Ir kaip dažnai
šiandien didžiausią sensaciją keliančios ir labiausiai perkamos
knygos jau kitą dieną tampa makulatūra! O Biblija jau ne vienas
dešimtmetis labiausiai pasaulyje perkamų knygų sąraše užima
pirmąją vietą! JAV prezidentai, pradėdami eiti savo pareigas,
prisiekia padėję ranką ant Biblijos. Anglijos karaliai ir
karalienės jų karūnavimo metu duoda priesaiką laikydami rankose
Šventąjį Raštą. Kodėl tiek daug žmonių šia knyga žavisi ir
lieka jai ištikimi? Kas glūdi mistiškoje Biblijos galioje?
Atverskime ją, ir tegul jos puslapiai prakalba patys.
Pirmiausia Biblijoje pranešama, kad ji yra parašyta Dievui
įkvėpus. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas [...]“ (2 Tim 3, 16
K). Biblijoje sakoma, kad ją parašė išrinktieji, kuriuos
įkvėpė Šventoji Dvasia. „Nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi
žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo
Dievo vardu“ (2 Pt 1, 21 K). Šie teiginiai yra teisingi arba
klaidingi. Jei jie teisingi, tai žemėje nėra didesnio
autoriteto! O jei jie klaidingi, tai jūs ir patys suprantate,
kad Biblija tada yra tik paprasčiausia, niekuo neišsiskirianti
knyga. Kad ir kaip ten būtų, tačiau archeologai, atkasę
senovinius kapus ir mirusių miestų griuvėsius, ten randa
įrodymų, kad net menkiausios Šventajame Rašte minimos
smulkmenos yra tikri faktai, o ne fikcija! Iki XIX a. apie
senovę buvo žinoma nedaug, pagrindinis tokių žinių šaltinis
buvo bibliniai pasakojimai. Atrodė, kad senovės istorija
amžiams liks užšifruota keistuose į paveikslėlius panašiuose
rašmenyse – egiptietiškuose hieroglifuose. Nes nei Egipte, nei
niekur pasaulyje nebuvo žmogaus, galinčio juos perskaityti.
1798 m. Napoleonas surengė karinį žygį į Egiptą. Be 38
tūkstančių kareivių Napoleonas kartu pasiėmė ir šimtus
dailininkų, lingvistų ir kitų mokslininkų, turėjusių jam padėti
geriau suprasti tą senovinę šalį. Jie visur matė praeities
relikvijas: įrašus, kurių niekas nesuprato, kažkokiais
nežinomais ženklais išmargintus paminklus ir šventyklų sienas.
Napoleonas ir su juo atvykę mokslininkai laužė galvas, kokius
slaptus pranešimus norėta perduoti šiais keistais, į
paveikslėlius panašiais rašmenimis. Po metų, 1799 m., buvo
padarytas svarbiausias archeologinis atradimas. Vienas iš
Napoleono kareivių kasdamas rado 4 pėdų ilgio ir 2,5 pėdų
pločio juodą akmenį, kuris padėjo įminti hieroglifų mįslę ir
sužinoti tas paslaptis, kurias jau daug amžių daugelis
mokslininkų norėjo sužinoti. Šis akmuo, vadinamas Rozetės
akmeniu, yra Britų muziejuje. Uolos gabalėlyje, rastame netoli
Rozetės miesto, esančio Nilo deltoje, senovėje buvo iškaltas
įsakymas, parašytas trijomis kalbomis: hieroglifais
(rašmenimis–paveikslėliais), demotiniu egiptietišku raštu ir
graikiškai. Mokslininkai lengvai išvertė graikiškai parašytą
tekstą, bet perskaityti hieroglifus pasirodė kur kas
sudėtingiau. 1822 m. tai padarė talentingas jaunas
mokslininkas, prancūzas Žanas Fransua Šampoljonas. Jis
nustebino pasaulį, teisingai iššifravęs hieroglifus, iškaltus
Rozetės akmenyje. Taip pasaulio mokslininkams tapo prieinami
visi senovės Egipto lobiai. O svarbiausia, kad šimtmečiais
užmaršties skraiste buvusi uždengta Egipto istorija, dabar
patvirtino tai, kas buvo rašoma Šventajame Rašte! Akmenys su
iškaltais juose rašmenimis visam pasauliui paliudijo, kad tai,
kas pasakyta Biblijoje – tikra tiesa! Kuo daugiau archeologai
kasinėja, tuo daugiau žlugusiose civilizacijose randa įrodymų,
patvirtinančių Biblinę pateikiamą istoriją. Neseniai padaryti
atradimai Tel-Mardikche, kur senovėje buvo Sirijos miestas Ebla
(kažkada čia gyveno apie 300 tūkstančių žmonių, miestas buvo
turtingas, o visuomenė tuėjo sudėtingą struktūrą),
archeologijos pasaulyje sukėlė sensaciją. Po to, kai buvo
atrasti vadinamieji Negyvosios jūros rankraščiai, joks kitas
atradimas nebuvo sukėlęs tokio žymiausių mokslininkų
susidomėjimo. Bet Tel–Mardikche padarytas atradimas labiausiai
domino Biblijos tyrinėtojus. Rašto mokykloje, veikusioje prie
miesto rūmų, buvo rasta 14 tūkstančių prirašytų molinių
lentelių arba jų fragmentų. Buvo manoma, kad jos vėliausiai
galėjo būti parašytos apie 2300 m. pr. K. Tai buvo seniausias
pasaulyje miesto archyvas, kuriame daugiau nei šimtą metų buvo
kaupiami oficialūs administraciniai Eblos karalystės
dokumentai. Kai kurie istorikai abejojo, ar Mozės gyvenamuoju
laikotarpiu žydai jau mokėjo naudotis raštu. Iki XIX a. nebuvo
jokių tai patvirtinančių istorinių žinių. Bet Ebloje aptiktos
lentelės ir kiti radiniai patvirtina, kad raštas čia buvo
žinomas dar gerokai prieš gyvenant Mozei. Galima sakyti, kad
archeologai rado bibliotekas, kurios šimtmečius senesnės už
Mozės epochą. Ebloje rastų lentelių turinys susijęs su kūrimu
ir pasakojimais apie tvaną. Be to, jose minimi vardai ir
vietovių pavadinimai, apie kuriuos užsimenama ir Biblijoje:
Izaijas, Abraomas, Izraelis, Sinajus ir netgi Jeruzalė. Bet
ypač didelį nustebimą sukėlė dviejų „nuodėmingų miestų“ –
Sodomos ir Gomoros – paminėjimas. Kol nebuvo perskaitytos
lentelės, kuriose rašoma apie Sodomą ir Gomorą, nebuvo jokių
kitų istorinių duomenų apie šiuos du miestus, išskyrus Biblijos
pasakojimą. Sodomos ir Gomoros istorija buvo laikoma mitu.
Dabar daugelį knygų teks perrašyti iš naujo, nes archeologų
atradimai patvirtino, jog bibliniai pasakojimai yra istorinė
tiesa. Daugeliui autorių teks pripažinti, kad Pradžios knyga
yra šis tas daugiau, ne tik senovėje gyvenusių piemenų giesmės
ir legendos. Ebloje ir kituose miestuose atlikti archeologiniai
kasinėjimai patvirtino Biblijos istoriškumą. Dovydas sakė:
„Tavo žodis yra perdėm teisybė [...]“ (Ps 119, 160 V). Jam
pritaria ir Izaijas: „Nes taip kalba Viešpats, Kuris sutvėrė
dangų, Dievas, Kuris žemę paruošė ir padarė ne be reikalo, bet
kad žmonės joje gyventų. Aš esu Viešpats ir kito nėra. [...]
Nes Aš esu Viešpats, kalbąs apie teisingumą ir apsakąs teisybę“
(Iz 45, 18.19 V). Bet kaip galime įsitikinti, kad mūsų Biblija,
kaip ir prieš tūkstantmečius, praneša mums tą pačią žinią? Per
visą žmonijos istoriją jokiai kitai knygai nebuvo iškilę tokių
didelių pavojų, o Biblija per šimtmečius nė kiek nenukentėjo.
Biblijos tekstas mus pasiekė, galima sakyti, nė kiek
nepakeistas, nors ankstyvosios Biblijos kopijos būdavo
kruopščiai perrašinėjamos ranka. 1947 m. vasarą berniukas
beduinas netoli Negyvosios jūros šiaurės vakarų kranto ieškojo
pasiklydusios avies ir praeidamas įmetė akmenį į angą uoloje.
Jis nustebo išgirdęs garsą, tarsi būtų sudužęs molinis indas!
Tai buvo vieno iš reikšmingiausių visų laikų archeologinių
atradimų pradžia. Berniukas netyčia rado pirmąjį iš lobių,
kurie dabar vadinami Negyvosios jūros rankraščiais. Kituose
netoli esančiuose urvuose taip pat buvo rasta ritinėlių, sudėtų
į molinius indus. Buvo rastos ištraukos iš visų Senojo
Testamento knygų, išskyrus Esteros knygą. Vėliau archeologai
aptiko griuvėsius nedidelės gyvenvietės, kurioje Kristaus
laikais buvo įsikūrusi nedidelė vienuolių bendruomenė. Jie
gyveno atsiskyrę nuo aplinkinio pasaulio, o svarbiausias jų
užsiėmimas buvo Šventojo Rašto perrašinėjimas. Tuose
griuvėsiuose mokslininkai rado varinį indą, kuriame buvo 500
monetų, padėjusių nustatyti, kada šioje gyvenvietėje žmonės
gyveno. Buvo rasta ir patalpa, kurioje dirbdavo Šventojo Rašto
perrašinėtojai: ten buvo ir stalai, ir net rašalinės, kuriose
dar pavyko aptikti sudžiūvusio rašalo pėdsakų! Ištyrus rastojo
rašalo pėdsakus ir rašalą, kuriuo buvo parašyti Negyvosios
jūros rankraščiai, paaiškėjo, kad jo sudėtis yra visiškai tokia
pati! Matyt, tie vienuoliai, sužinoję, kad romėnų kariuomenė
jau žygiuoja per Jordano slėnį ir rengiasi sunaikinti Jeruzalę,
skubiai sudėjo rankraščius į indus, sandariai juos uždarė ir
paslėpė urvuose, tikėdamiesi taip išgelbėti juos nuo
sunaikinimo. Bet yra patikimų istorinių duomenų, kad šią
bendruomenę romėnai sunaikino, todėl niekas negalėjo pasakyti,
kur buvo paslėpta jų biblioteka. Ir iki 1947 m. rankraščių
ritinėliai išbuvo patikimai paslėpti urvuose! Tarp rankraščių
buvo rastas labai gerai išlikęs Izaijo knygos ritinėlis, kurio
ilgis yra 24 pėdos. Knyga ten išliko visa – nuo pirmo iki
paskutinio teksto. Šis radinys turėjo labai didelę reikšmę –
jis 1000 metų senesnis už bet kurį visą išlikusį biblinį žydų
rankraštį. Izaijo knygoje minimas Sargonas, Asirijos karalius.
Kadangi šio vardo negalima rasti Asiriją valdžiusiųjų karalių
sąraše, kai kas ėmė manyti, kad Biblija nėra patikimas
istorijos šaltinis. Kiek vėliau, kasinėdamas netoli
Chorsabado, prancūzas Polis Bota rado išraižytas akmenines
lenteles. Paaiškėjo, kad jos yra to paties užmirštojo karaliaus
Sargono rūmų dalis! Iššifravę vieną tokią dantiraščiu parašytą
lentelę mokslininkai sužinojo, kad tai ataskaita apie Sargono
užkariavimus: „Aš apsupau ir užėmiau Samariją ir kaip karo
grobį išsivedžiau 27 290 jos gyventojų“. Chorsabade buvo rastos
liūtų, sparnuotų dievų, jaučių, liūtų su žmogaus galva statulos
ir netgi kalkakmenyje iškalta Asirijos karaliaus Sargono
Antrojo galva. Ir vėl archeologų kasinėjimai patvirtino, kad
Dievo Žodžiai yra teisingi. Kai kurie mokslininkai manė, kad
Izaijo knyga buvo rašoma ilgai ir tai darė ne vienas žmogus,
kad Izaijo knyga – tarsi kelios knygos. Tačiau Negyvosios jūros
rankraščiai aiškiai liudija, kad Izaijo knyga yra vientisa ir
turi vieną autorių, būtent tą žmogų, kurio vardu ji vadinama.
O ar tarp Negyvosios jūros rankraščių rastas Izaijo knygos
tekstas nesiskiria nuo šios knygos teksto esančio Biblijoje,
kuria mes dabar naudojamės? Jeilio universiteto profesorius
Milaras Barausas sako: „Yra nežymių praleidimų ir papildymų,
bet įsidėmėtina tai, kad nepavyko aptikti nė vienos praleistos
ar pridėtos teksto atkarpos, kuri būtų svarbi turiniui
suprasti“ („The Biblical Archaeologist“, 10.; p. 60, 61). Visi
pasaulio mokslininkai labai nustebo sužinoję, kad Senasis
Testamentas po tiek šimtmečių pasiekė mus beveik nepakeistas!
Sakoma, kad mirusieji tyli. Bet tai netiesa! Jų istorija
įdomesnė negu šiandien rašoma fantastika. Seniai žlugusios
kultūros kalba jau seniai dulkėmis nuklotais kapais, kurie
patvirtina, jod Dievo Žodis yra teisingas ir patikimas. Iki
XIX a. kai kurie mokslininkai manė, kad Babiloną pastatė
karalienė Semiramidė. Bet Biblijoje Danielius cituoja
Nabuchodonosaro pasakytus žodžius: „[...] tai yra tas didysis
Babilonas, kurį aš pasistačiau savo galinga stiprybe [...]“
(Dan 4, 30 V). Kas gi buvo teisus? 1899 m. Roberas Koldejė
pradėjo kasinėti senovės Babilono griuvėsius ir rado dešimtis
tūkstančių apdegusių plytų. Visos tos plytos buvo paimtos iš
mieste buvusių namų bei šventyklų sienų, ir ant visų jų buvo
karaliaus Nabuchodonosoro antspaudas. Babilone archeologai
rado dantiraščiu parašytą lentelę, kurioje pasakojama, ką
pasiekė Nabuchodonosoras. Ten Nabuchodonosoras sako: „Tai yra
tas didysis Babilonas, kurį aš pasistačiau savo galinga
stiprybe“. Dabar Londone esantis vadinamasis „Rytų Indijos
namo įrašas“ – šešios vertikalios babilonietiško rašto eilutės
– liudija, kad Nabuchodonosoras planavo didžiules statybas.
Archeologo radinys ir vėl patvirtino, kad Dievo Žodis yra
tiesa. Dar viena istorijos mįslė buvo ta, kad Babilono karalių
sąraše nepavyko rasti karaliaus Baltazaro vardo. Biblijoje
Baltazaras vadinamas Babilono karaliumi, kuris matė, kaip „
žmogaus rankos pirštai ėmė rašyti karaliaus svetainės dažytoje
sienoje“ (Dan 5, 5 V). Ar tai buvo tik Danieliaus fantazijos
vaisius? Britų muziejuje dabar yra saugomas molinis cilindras,
rastas senoviniame kape. Ant to cilindro įspaustas Baltazaro
vardas ir detaliai aprašytas jo valdymas. Nabonidas, valdęs po
didžiojo Nabuchodonosaro, dešimčiai metų išvykdamas į Arabijos
Temą, karalystę valdyti patikėjo savo sūnui Baltazarui.
Kasinėjant rastose lentelėse esantys įrašai patvirtina, kad
karalystė buvo patikėta Baltazarui, karaliaus sūnui. „O dėl
Baltazaro, išaukštintojo sūnaus, mano palikuonio, – uždek jo
širdyje žavėjimąsi didžiuoju dieviškumu; tegul jis nepasiduoda
nuodėmei; tegul jis būna patenkintas gyvenimu, tegul nieko jam
netrūksta; ir tegul mano pirmagimio, mano mylimo sūnaus
Baltazaro širdyje randasi pagarba didžiajai dievybei“. Argi nėra įdomu,
kad paskutiniame Danieliaus knygos skyriuje yra parašyta: „O
tu, Danieliau, paslėpk šiuos žodžius, užantspaudavęs šiuos
raštus ligi paskutiniųjų laikų, iš kurių daugelis žinių
pasisems, juos tyrinėdami“ (Dan 12, 4 V). Žinių pasisems ne tik
mokslo pasaulis. Bus pasisemta ir tokių žinių, kurios
patvirtins Dievo Žodžio tikslumą. Plytos ir cilindrai,
lentelės ir rankraščiai, archeologų iškasti ten, kur senovėje
vaikščiojo Biblijos veikėjai, liudija, kad tai, kas rašoma
Biblijoje, yra visiška tiesa. Kad Biblija yra Dievo įkvėptas
Žodis liudija ir tai, kad Biblija gali pasakyti, kas bus
ateityje. „[...] Aš esu Dievas ir kito Man lygaus niekur nėra.
Aš apsakau būsimus įvykius, kurie dar neprasidėjo, nuo amžių,
tvirtu nusistatymu, vykdydamas Savo valią“ (Iz 46, 9.10 V).
Taip, kai Dievas praskleidžia laiko uždangą ir leidžia mums
pažvelgti į ateitį, Jis parodo pasauliui, kad Biblija – ne
šiaip knyga, tai Jo Knyga. Babilonui dar neįsigalėjus ir
nepasiekus savo didžiausios šlovės, Dievo Knygoje buvo sakoma,
kad jis žlugs. „Taip bus Babilonas Dievo sugriautas
gražiausioje karalystėje, didžioji chaldėjų pažiba, kaip Sodoma
bei Gomora“ (Iz 13, 9 V). Biblijoje nurodyta ir jėga,
sunaikinsianti šią galingą karalystę: „Viešpats paskatino medų
karalius, juos padrąsindamas. Nes Jis yra nusistatęs Babiloną
sunaikinti [...]“ (Jer 51, 11 V). Vardas žmogaus, kuris
vadovaus kariuomenei žygyje į Babiloną, Biblijoje buvo
parašytas likus dar 150 metų iki to žmogaus gimimo. Ten taip
pat buvo aprašyta, kaip jo vadovaujama kariuomenė užkariaus
Babiloną. „Taip kalba Viešpats Savo pašventintam Kyrui, kurį
pasiėmiau už dešinės rankos, [...] kad jam būtų visos durys
atidarytos ir visi vartai atskleisti“ (Iz 45, 1 V). Ar Biblijos
pranašystės išsipildė? Taip, jos išsipildė. Britų muziejuje,
Persiškoje salėje yra Kyro cilindras, rastas Babilono
griuvėsiuose. Tame moliniame cilindre įrašyta, kad Kyras
užkariavo Babiloną. Biblijoje buvo tvirtinama: „Babilonas
pavirs akmenų krūvomis [...]“ (Jer 51, 37 V). „Ir niekas jame
nebegyvens [...] Čia užsilaikys dykumų gyvūnėliai su apuokais“
(Iz 13, 20.21 V). Tik Dievas galėjo numatyti ateitį ir taip
tiksliai nuspėti galingos Babilono karalystės likimą. Mūsų
amžininkas, tyrinėtojas A. Henris Lajardas taip vaizduoja
senovės Babiloną: „Beformės sugriautų pastatų krūvos užima daug
akrų žemės. Pelėdos... stengiasi pasislėpti skurdžioje
augmenijoje, o atstumiančios išvaizdos šakalas sėlina drėkinimo
kanalu“ (Layard A. H. Discoveries in the Ruins of Nineveh and Babylon, p. 413).
Iš buvusios Babilono šlovės nebeliko nieko, tik jo pavadinimas,
iškaltas ant stulpo, stovinčio prie kelio! Šiukšlių krūvos,
esančios senovės Babilono griuvėsiuose, yra tvirčiausias ir
geriausias įrodymas, kad Biblija parašyta Dievui įkvėpus ir yra
vientisa knyga. Mums belieka sutikti su senovės pranašu: „Žolė
padžiūsta, gėlė nuvysta, bet mūsų Dievo Žodis pasilieka per
amžius“ (Iz 40, 8 V). Tačiau Biblija – ne vien tikra istorija,
ne tik moksliniai faktai, ne tik išsipildžiusios pranašystės.
Jei ji būtų tik moksliniai faktai, nebūtų taip svarbu, kaip į
Bibliją žiūri žmonės. Pagrindinė Biblijos tema, jos širdis –
pasakojimas apie tai, kas prieš 19 amžių atsitiko ant niūraus
kalno, esančio už Jeruzalės sienų. O svarbiausia yra tai, ką
mes apie tą įvykį manome! Asmuo, miręs ant to kryžiaus, buvo
Dievo Sūnus arba Juo nebuvo. Arba Jis buvo Tuo, kuo Biblija
tvirtina Jį buvus, arba ne. Ar Golgota buvo faktas, ar
fantazija? Štai čia yra visa esmė, ir mums būtina ją žinoti.
Galbūt geriausias įrodymas, kad Biblija tikrai yra tuo, kuo
pretenduoja būti, yra tai Knygai suteikta galia pakeisti
likimus. Ta galia sutelkta viename Asmenyje – Jėzuje Kristuje!
Jėzus pasakė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią
amžinąjį gyvenimą. Tie raštai ir liudija už Mane“ (Jn 5, 39 K).
Jėzus kalbėjo apie Senąjį Testamentą, nes Naujasis Testamentas
dar nebuvo parašytas. Ir kai eilutė po eilutės jūs skaitote
Senąjį Testamentą, matote, kad ten pranašaujamas būsimojo
Gelbėtojo atėjimas, Jo meilės ir gelbėjimo misija. Jėzus sakė
Savo mokiniams: „[...] „Ar ne tokie buvo Mano žodžiai, kuriuos
jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas
parašyta apie Mane Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“
(Lk 24, 44 K). Senajame Testamente esančios pranašystės apie
Kristų ir Naujasis Testamentas – tai Jo gyvenimo istorija.
Todėl, kaip jūs ir patys suprantate, visa Biblija yra
apreiškimas Jėzaus Kristaus, Kuris atėjo parodyti
maištaujančiai planetai, Koks iš tikro yra Jo Tėvas. Todėl
Bibliją vadina „gyvuoju Dievo Žodžiu“. Kur ši knyga bebūtų,
joje visada yra kūrybinis pradas, galintis keisti žmonių
charakterius, suteikti jėgos silpniesiems, ryžto užguitiems ir
vilties mirštantiems. Visą žemėje gyventi Jam skirtą laiką
Jėzus paaukojo tam, kad pakeistų žmones. Tai krikščioniškos
religijos esmė ir Biblijos pagrindas, jos jėgos paslaptis.
Jėzus žinojo, kokia yra ta jėga, keičianti žmones: „Jūs
pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32 K).
Būtent tiesa išlaisvina ir pakeičia žmones! Būtent tiesa
girtuoklį paverčia blaivininku ir rūpestingu tėvu. Būtent tiesa
išvaduoja narkomaną nuo pražūtingo potraukio. Būtent dėl tos
tiesos į žmogėdrų salą drąsiai gali atvykti keliautojai.
Būdami didelės apgaulės, karaliaujančios šiandieniniame
pasaulyje, vergai, mes klausiame: „Kas yra tiesa?“. Jėzus
atsako: „[...] Tavo Žodis yra tiesa“ (Jn 17, 17 K). Biblija
yra tiesa! Dievo Žodis. Dievo Žodžio valdžia šiandien gali
pakeisti vyrų ir moterų širdis. Bet Dievo Žodis gali pakeisti
tik tuos, kurie nori pasikeisti. Tuos, kurie nori priimti
Žmogaus Sūnų, apie Kurį rašoma Biblijoje – Jėzų Kristų.
Milijonų žmonių gyvenimas pasikeitė tik todėl, kad jie tyrinėjo
Bibliją. Pasaulyje nėra didesnės jėgos, kuri taip jaudintų
širdį ir keistų gyvenimą! Kad Dievo Žodis turi galią visiškai
pakeisti žmogaus gyvenimą, rodo jaudinantis Semo Tanihilo
pavyzdys. Semas negalėjo pasakyti, kad jo vaikystė buvo
laiminga, ir jos netemdė rūpesčių debesys. Kai jam buvo
penkeri, jo tėvai išsiskyrė, ir berniukui teko augti dešimtyje
namų, kur juo beveik nesirūpino. Semas troško būti mylimas ir
turėti artimą žmogų, bet jo neturėjo, todėl jam sunkiai sekėsi
mokslas, ir jis tebaigė šešias klases. Dešimtmetis Semas
pasuko blogu keliu, tada prasidėjo jo nusikaltėlio biografija.
Iš pradžių tai buvo nedideli nusikaltimai, kurie suaugusiems
neatrodė tokie rimti. Niekas nesistengė ką nors daryti ir
užkirsti kelią tokiam vaiko elgesiui. Suaugusiems atrodė, kad
berniukas paprasčiausiai išaugs ir liausis „maištavęs prieš
visuomenę“. Semui niekas niekada nekalbėjo apie moralę, jis
niekada nebuvo nuėjęs į bažnyčią. Bėgo metai, Semas užaugo ir,
užuot atsikratęs negerų įpročių bei polinkių, vis labiau ir
labiau brido į nusikaltėlių pasaulio liūną. Netrukus jis buvo
apkaltintas dokumentų klastojimu ir pasodintas į kalėjimą.
Išėjęs iš kalėjimo, kuriame praleido penkerius su puse metų, po
dviejų savaičių Ohajo valstijoje jis apiplėšė nedidelį
restoraną. Jis nukreipė revolverio vamzdį į padavėją ir
privertė ją eiti su juo. Vėliau jis pasakojo, planavęs paleisti
ją, kai jau bus nutolęs nuo miesto keletą mylių. Deja, padavėja
jį pažino ir pagrasino, kad papasakos tai teisme. Jos kūnas
buvo rastas kitą dieną. Semas bėgo į Kanzasą. Dar po kelių
vagysčių jis buvo suimtas ir viską prisipažino. Ohajo valstijos
teismas jį pripažino kaltu ir paskelbė nuosprendį: mirties
bausmė elektros kėdėje. Semui būnant kalėjime jį aplankė keli
krikščionys. Vienas iš lankytojų atnešė Semui dovanų savo
devynmečio sūnaus Bibliją. Ji buvo perduota tada, kai kalinys
pats panoro ją skaityti. Kai Semas jau perskaitė kitas turėtas
knygas, jis pradėjo skaityti Bibliją šiaip sau, kad greičiau
eitų laikas. Štai jo pasakojimas apie tai, kas atsitiko, jam
pradėjus skaityti Bibliją: „Aš perskaičiau, kad žmogus, vardu
Jėzus, siunčia vieną vyrą iš savo draugijos, kad šis jam
atvesrų mulą. Todėl aš pamaniau, kad jis yra arkliavagis.
Paskui atsitiktinai atsiverčiau tą vietą, kur rašoma, kaip Jis
vandenį verčia vynu. Todėl aš pavadinau jį butlegeriu (žmogumi,
kuris JAV galiojant vadinamajam „sausam įstatymui“ nelegaliai
pardavinėjo alkoholinius gėrimus ( – vert. past.). Galiausiai aš
perskaičiau pasakojimą, kai Jis prikelia mirusį, išgydo
įvairias ligas ir išvaro šėtoną. Tada aš savęs paklausiau:
„Koks gi tai žmogus?“ Skaityti aš pradėjau nuo Evangelijos
pagal Matą ir perskaičiau visą dalį, kurią vadina Naujuoju
Testamentu. Skaitydamas aš supratau, kad Jis ne arkliavagis ir
ne butlegeris, o Dievo Sūnus. Žinojau, kad yra žmonių, kurie
meldžiasi tam Dievui ir gyvena pagal Jo įstatymą, bet aš su
jais neturėjau nieko bendra. Aš buvau nusikaltėlis, žmogžudys,
o vis dėlto skaičiau Biblijoje apie tokius žmones, kurie irgi
buvo paskelbti esantys už įstatymo ribų. Aš negalėjau nurimti,
norėjau susitaikyti, ir padėti man galėjo tik tas Dievas, o aš
nežinojau, kaip galėčiau su Juo pasikalbėti. Ar Jis iš tikro
gali girdėti mane, kai meldžiuosi? Ar Jis atsilieps į maldą
žmogaus, kuris niekada anksčiau nėra apie Jį girdėjęs? Aš
pabandžiau melstis. Prašiau Dievą padėti, bet abiem rankomis
buvau įsikibęs pasaulio... Tris dienas šioje žemėje nebuvo
niekingesnės sielos už manąją. Aš meldžiausi, verkiau ir vėl
meldžiausi. Ir kuo daugiau meldžiausi, tuo jaučiausi
nelaimingesnis. Lapkričio 4–tąją aš vėl pabandžiau pasiekti tą
Dievą, Kuris gali nuraminti mano protą. Aš atsiklaupiau,
nuoširdžiai apgailėjau visą blogį, kurį galėjau prisiminti
padaręs, ir prašiau Dievo: „Prašau, padėk man“. Aš Jam
pasakiau, kad jei pamiršau kurią nors iš savo nuodėmių, tegul
Jis būna man gailestingas ir ją primena, nes aš esu kaltas dėl
labai daug dalykų. Galiu jums pasakyti, kad savo gyvenime dar
niekada taip puikiai nesijaučiau. Norėjau papasakoti apie tai
visam pasauliui. Taip, aš pajutau Šventąją Dvasią, kai mano
širdį iš tikro pasiekė Jo meilė. Atsiguliau tik paryčiui ir
pirmą kartą per tą laiką, kai esu suaugęs, miegojau ramiai ir
giliai. Rytą atsikėliau ir dar neapsirengęs pasimeldžiau. Tą
dieną viską papasakojau savo draugams. Aš esu mirtininkų
kameroje, bet jaučiuosi laisvas, daug laisvesnis negu
vaikščiodamas laisvėje. Aš jau nebijau mirties. Mirtis man yra
dar vienas žingsnis prie mano Jėzaus. Esu įsitikinęs, kad nėra
tokios sunkios nuodėmės, kurios negalėtų visiškai nuplauti
Jėzaus Kristaus kraujas“. Semas parašė pastoriui Viljamui
Falagui: „Dabar mirtininkų kameroje mes esame keturiese, bet
man džiugu jums pranešti, kad tris iš mūsų saugo Kristaus
kraujas. Prašau jūsų melstis už tai, kad mums pavyktų, kol dar
nevėlu, įtikinti ir ketvirtąjį tą apsaugą priimti“. Štai
paskutinė Semo malda, kurią girdėjo žmonės: „Viešpatie,
nekaltink sargų tuo, ką jie šiandien ruošiasi padaryti. Jie yra
priversti dėl mano ankstesnio elgesio. Jei tai nuodėmė,
Viešpatie, padaryk, kad tai būtų mano nuodėmė ir atleisk man
ją, kaip atleidai visas kitas. Amen“. Šiandien Semo balso jau
nebeišgirsime, bet permaina, atsiradusi jo gyvenime dėl Dievo
Žodžio, ir šiandien yra liudijimas, traukiantis žmones prie
Jėzaus Kristaus. Dar niekada nebuvo kitos tokios knygos. Joje
slypinti jėga gali iš esmės pakeisti jūsų gyvenimą. Kai
skaitote Bibliją, kai leidžiate jai pasiekti jūsų protą ir
širdį, tvirtėja jūsų įsitikinimas, kad jos balsas sklinda iš
pačios Dievo širdies, kad čia kalba Pats Dievas. Juk tu
supranti, bičiuli, kad svarbiausia yra tavo požiūris į Bibliją.
Tai daugiau negu knyga, kuri imama einant į bažnyčią. Tai
daugiau negu knyga, kuria papuošiamas žurnalinis stalelis. Tai
daugiau negu naudinga informacija ar geras patarimas. Tai Pats
Dievas, besikreipiantis į mūsų širdis. Tai Dievo rūpesčiu
pasiųsta žinia Savo vaikams, gyvenantiems žemėje. Toje žinioje
yra amžinojo gyvenimo, nesibaigiančios laimės ir susitaikymo
paslaptis.

Mes einame per pasaulį ieškodami tiesos, Pasirenkame visa, kas
gero, švaraus ir puikaus įrašyta antkapiuose ir rankraščių
ritinėliuose, ir tai, kas nuostabaus yra visuose sielos
gėlynuose. O pavargę ieškoti gėrio, Grįžtame nešini savo
laimikiu, Kad suprastųme, jog visa, ką pasakoja sagos, Yra toje
Knygoje, kurią mums skaitydavo motinos.
 

Pirmas skyrius iš M. Finley knygos "Didžiosios Biblijos pranašystės" p. 6-23