Mes meldžiamės, nes mylime
Sausio 12, 2018

Jėzus dar kalbėjo jiems: Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo' (Lk 11, 5.6).

Tiems, kurie siekia sustiprinti savo santykius su Dievu, gali kilti daug klausimų,susijusių su malda už kitus žmones. Kokią vietą mūsų krikščioniškame gyvenime užima malda už kitus? Kokią ji turi vertę? Kokius ji duoda rezultatus? Į šiuos klausimus iš dalies atsako pasakojimas apie žmogų, kuris atkakliai prašė draugo duoti duonos.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad mes patys neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti tiems, kuriems reikia pagalbos. Taigi jei norime, kad būtų patenkinti visi mūsų poreikiai, turime eiti prie kito šaltinio. Jei esame pašaukti tarnauti kitiems, patys turime eiti pas savo Bičiulį, Kuris yra Gyvenimo duona, paimti iš Jo visa, kas reikalinga, ir pasidalinti su kitais. Jei iš tikrųjų rūpinamės mus supančių žmonių gerove, mums nebus sunku jiems tarnauti ir padėti patenkinti jų poreikius. Net ir naktį, kaip rašoma pasakojime, žmogus išėjo ieškoti to, ko reikėjo jo bičiuliui. Jis buvo atkaklus ir todėl pasiekė savo tikslą.

Kartais žmonės klausia: "Kiek laiko turime melstis už savo artimuosius? Kada galima nustoti meldusis?" Drįstu pasakyti, kad mylintis šito niekada neklausia. Jei meldžiamės už tuos, kuriuos mylime, darome tai nuolat, nes nesimelsti nebegalime. Kai Džonas Noksas meldėsi: "Duok man Škotiją, nes mirsiu", jis meldėsi todėl, kad mylėjo Škotiją. O jei iš tikro myli, būtinai reikia melstis. Mozė nuolat meldėsi už Izraelį, meldėsi netgi tada, kai Dievas pasiūlė sunaikinti šią nepaklusnią tautą ir iš Mozės kildinti naują Izraelį. Mozė meldėsi, nes jo meilė Izraeliui buvo tokia didelė, jog kitaip pasielgti jis ir negalėjo. O juk Mozės meilė buvo tik dalelė tos meilės, kuria Jėzus, mūsų Tarpininkas, myli kiekvieną iš mūsų.

Ko gero, pats didžiausias pažadas šiame pasakojime yra tai, kad Dievas įvykdo mūsų prašymus. Besimeldžiančiam žmogui duodama tiek, kiek jam reikia. "Niekada niekam nebus pasakyta: 'Aš negaliu tau padėti'. Visi, vidurnaktį prašantys duonos, visi alkstantys bus pasotinti" (Paslėpti lobiai, p. 148). Malda už kitus duoda vaisių. Kai susivienijame su Kristumi ir padedame išgelbėti tuos, dėl kurių Jis paaukojo Savo gyvenimą, mūsų asmeninis bendravimas su Dievu sustiprėja.
 

Komentarai

Deja, komentarų kol kas nėra.

Web dizainasOsvaldas Valutis, programavimas — Vaidas M.